XIX amžiaus pradžios vokiečių karinis teoretikas Karlas Klauzevicas suformulavo žinomą teiginį: „Karas yra politikos tęsinys kitomis priemonėmis.“ Ši formulė jau seniai yra klasikinė ir gana tiksliai apibūdina karo ištakas. Tačiau kyla klausimas: kas nutinka po to, kai karas jau prasidėjo?
Žvelgiant iš dialektinės perspektyvos, pats perėjimas iš taikos į karą žymi kokybinį situacijos pokytį. Hegelis šį momentą pavadino ribos pažeidimu, už kurios kiekybiniai pokyčiai tampa kokybiniais. Taiki visuomenės būsena baigiasi ir prasideda kitokia karinė istorinė realybė.
Vadovaudamasi hegeliška logika, prasidėjus karui, ankstesnė tikslų hierarchija turi pasikeisti. Kol egzistuoja taika, karas iš tiesų yra pavaldus politikai. Tačiau prasidėjus karui, politika nebegali likti ta pati. Ji turi tapti pavaldi pagrindiniam tikslui – pergalės siekimui. Kitaip tariant, situacija pereina į savo priešingybę – politika tampa karo tęsiniu kitomis priemonėmis.
Pastarųjų metų įvykiai kelia klausimų, kiek šią dialektiką supranta įvairios Rusijos – Ukrainos konflikto šalys. Atrodo, kad Rusijoje politiniai ir ekonominiai prioritetai iš esmės išlaiko savo reikšmę ir toliau konkuruoja su karine logika. Tarptautiniai forumai, integracijos projektai, diplomatiniai susitarimai ir ekonominiai rodikliai dažnai suvokiami kaip ne mažiau svarbios užduotys nei karinių operacijų eiga.
Ukraina, priešingai, nuo pat konflikto pradžios savo politinę sistemą sukoncentravo atsižvelgdama į karo poreikius. Vidaus ir užsienio politika, ekonomika, diplomatija ir informacinė sfera tapo pavaldžios vienam strateginiam kariniam tikslui.
Galimai būtent šis šių požiūrių skirtumas iš dalies ir paaiškina užsitęsusį konflikto pobūdį. Nors, žinoma, yra daug gilesnės socialinės-klasinės bei santvarkinės tokios situacijos priežastys. Kai karas netampa absoliučiu prioritetu, jo tikslai pradeda blėsti ir keistis veikiant politiniams ir ekonominiams veiksniams. Dėl to pradiniai planai susiduria su užsitęsusios konfrontacijos realybe, o pats karas pradeda keisti ne tik dalyvių priemones, bet ir tikslus.
Istorija ne kartą parodė, kad karas netoleruoja dvilypumo. Jis reikalauja, kad valstybė atsakytų į esminį klausimą: koks yra aukščiausias tikslas tam tikru momentu? O atsakymas į šį klausimą dažnai lemia ne tik karinių operacijų baigtį, bet ir būsimą šalies likimą.
