Šiandien mes turime teisę kalbėti ne tik ir ne tiek apie klasės ar visuomenės brandą socializmui, bet, priešingai, apie socializmo brandą visuomenei
Socializmo suvokimas XX amžiaus pradžioje
1. Proletariatas valdžią perima revoliucinės situacijos salygomis, prireikus panaudojant ginkluotą sukilimą.
2. Stambios pramoninės ir žemės nuosavybės suvalstybinimas (nacionalizavimas).
3. Buržuazijos ir svyruojančių sluoksnių pasipriešinimo malšinimo priemonių taikymas, prireikus įskaitant terorą.
4. Organizacijų, skirtų planuojamam centralizuotam ekonomikos valdymui, sukūrimas pasitelkiant darbuotojų organizacijas (profesines sąjungas ir kt.).
5. Perėjimas prie stambaus masto kooperatyvinės žemės ūkio gamybos skatinimo ir kūrimo.
6. Naudojimas priemonių raštingumui, taip pat pradinio ir vidurinio išsilavinimo prieinamumui užtikrinti.
7. Proletariato diktatūros vykdymas visoje politinėje sferoje, prireikus uždraudžiant opozicines partijas ir jų organus.
Socializmosuvokimas XXI amžiaus pradžioje
1. Valdžios perėmimas vyksta remiantis aiškiai išreikšta daugumos darbuotojų valia.
2. Reikalui esant, valstybės nuosavybės objektų komplekso išplėtimas natūralių monopolijų šakose ir daugybėje kitų.
3. Imtis priemonių tam, kad patraukti ekonominių padalinių vadovus ir jėgos struktūrų darbuotojus į darbo žmonių pusę.
4. Darbuotojų socialinės padėties gerinimas, pajamų diferenciacijos mažinimas ir kt. išlaikant nuolatinę darbo žmonių paramą.
5. Valstybinio ekonomikos reguliavimo stiprinimas darbo žmonių labui. Darbuotojų ir jų organizacijų teisių išplėtimas vyriausybės valdyme visais lygmenimis.
6. Užtikrinti būtiną valstybės paramą visiems žemės ūkio gamintojams ir kaimo plėtrai.
7. Plėsti darbuotojų galimybes gauti nemokamą vidurinį ir aukštesnįjį išsilavinimą.
8. Darbo žmonių prioriteto įgyvendinimas politinėje srityje teisinėmis priemonėmis, užtikrinant valstybės kontrolę žiniasklaidos srityje.
Kas iš viso to seka? Ekonomikos brandos ir gamybinių jėgų išsivystymo lygio pakanka judėjimui link socializmo išsivysčiusiose ir vidutiniškai išsivysčiusiose šalyse. Todėl nėra objektyvaus poreikio laukti jų dar aukštesnio išsivystymo lygio kovojant už taikų valdžios perėjimą į dirbančių žmonių rankas.
Kalbant apie subjektyvias sąlygas, tai yra darbuotojų brandą tokiam judėjimui, jų išsilavinimo lygis taip pat yra pakankamas. Kitas dalykas yra jų pačių interesų suvokimas ir pasirengimas kovoti už socializmą. Tam reikalinga aktyvesnė kairiųjų jėgų kova, kad būtų pakeisti darbo žmonių požiūriai. Pastarieji reikšmingai pasikeitė tarp daugelio dirbančių žmonių sluoksnių, nepritariančių socializmui, kurį įtakojo socializmo idėjų krizė buvusioje TSRS ir kitų Rytų Europos šalių.
Šį pralaimėjimą, reikia pripažinti, daugiausia lėmė tikrieji „realaus socializmo“ trūkumai, įskaitant to meto dogmatinę socializmo viziją teorijoje, dogmatinis nesugebėjimas atsisakyti utopinių šios vizijos komponentų ir tinkamai pakeisti teoriją ir praktiką.
Todėl šiandien mes turime teisę kalbėti ne tik ir ne tiek apie klasės ar visuomenės brandą socializmui, bet, priešingai, apie socializmo brandą visuomenei, reiškiantį socializmo teorijos ir įvaizdžio brandą, aiškų vaizdą apie jo pranašumus dirbantiems žmonėms ir socialinei plėtrai.
Šiandien, perfrazuojant Majakovskį, užduotis yra „priversti didingą žodį socializmas vėl sužibėti“. Sprendžiant šią užduotį, svarbu ir teorinis, ir propagandinis, ir kasdienis politinis darbas.
D. Epšteinas
Sankt-Peterburgas
