Apie rusofobiją, „stukačius“ ir „žydšaudžius“

Kristoferis Voiška samprotauja apie 3 mūsų visuomenes problemas: lietuviškąją rusofobiją, taip vadinamą „stukalinimą“ bei 1941-1944 metais įvykusį Lietuvos žydų genocidą .

***

Per paskutinius dešimtį ir daugiau metų, rusofobija tapo neabejotina dalimi Lietuvos kasdienybės. Iš tiesų, ji tapo neatskiriama mūsų nacionalinio tapatumo sudedamąja.

Tai – gėdinga ir šlykštu. Bet vis dėlto, šią problemą privalu apmąstyti bei objetyviai suprasti.

Ką reiškia lietuviškoji rusofobija? Argi tai nėra, be kita ko, nepilnavertiškumo komplekso apraiška? Argi tai nėra lietuvių neapykanta sau patiems?

Jeigu mūsų problema – ne tik viena ar kita valdžia, bet pati mūsų visuomenė (taigi, tauta / liaudis, vadink kaip nori), reiktų pakalbėti ir apie joje išbujojusias nesveikas tendencijas.

Viena tokių – „stukalinimas”, piktybiškai įskundinėjant, net terorizuojant politiškai „neteisingus” bendrapiliečius.

Antai, dažniausiai nereikalingas nei valdžios, nei represinių struktūrų (VSD, prokuratūros ar kt.) įsikišimas, norint, pavyzdžiui, iš mokyklos išmesti „neteisingą” mokytoją arba iš universiteto – „neteisingą” dėstytoją (ar net profesorių).

Pakanka „atsakingų”, „aktyvių” piliečių. „Patriotų”. Ir kaip nekeista, šitokie veikėjai priklauso tam pačiam tipui, kaip ir tarybinių, ypatingai stalininių laikų „stukačiai”. Ir tai – ne atsitiktinumas, bet savotiškas istorijos recidyvas, ir labai žiauri istorijos ironija.

Vertėtų atsiminti ir tragišką XX amžiaus istoriją. Tiek 1941-1944 metais įvykusį Lietuvos žydų genocidą (ir lietuvių nacionalistų vaidmenį jame), tiek pokario trėmimus (bei tų pačių „stukačių” rolę į Sibirą siunčiant dažnu atveju visiškai nekaltus žmones).

Iš esmės, šiuolaikiniai ura -„patriotai” – tai minėtųjų veikėjų: tiek žydšaudžių, tiek ir „stukačių” – dvasiniai palikuonys. Žinoma, tai nėra visa Lietuva ir lietuvių tauta. Bet tai – žymi ir, deja, politiškai stiprėjanti jos dalis.

Taigi, kodėl didžiausi šių dienų antitarybininkai, antikomunistai ir rusofobai – tai tie patys tarybinių laikų prisitaikėliai ir niekšai, tik įgyję kitą („antisovietizmo”) formą?

Kristoferis Voiška