Pradžia Aktualijos Kas yra „leftizmas“

Kas yra „leftizmas“

Po įvykių Krokuvoje viešoje erdvėje dešinieji puolė vėl į aršią informacinę ataką, įrodinėdami, kad Krokuvos šaulys, dešinysis iki kaulų smegenų nacistas, žudymo meno mokęsis panašiose į mūsų Šaulių sąjungos pseudopatriotinių žaidimų stovyklose ir Ukrainoje „šaudęs rusus”, visai ne dešinysis nacis, o kažkoks amorfinis „leftistas”, vos ne kairysis, marksistas stalinistas. Įprasta dešiniųjų taktika savo kruviną praktiką primesti ideologiniams priešams kairiesiems, antifašistams, kuriems dešinieji naciai, nacių kolaborantų palikuonys niekaip negali susitaikyti su pralaimėjimu antihitlerinei koalicijai II Pasauliniame kare. Kas yra leftizmas ir kodėl jis nieko bendro neturi nei su kairiaisiais, nei su marksizmu-leninizmu?

Leftizmas kaip stambiojo kapitalo „Netikros vėliavos“ (False Flag) operacija ir nesutaikoma priešingybė marksizmui-leninizmui.

Lapkričio 7-oji – data, kuri istorijoje žymi Spalio revoliucijos metines – šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje praeina beveik nepastebėta arba prisimenama tik kaip istorinis artefaktas. Tačiau šios sukakties kontekste šiandien vyksta kur kas fundamentalesnis, nors ir mažiau pastebimas procesas: sisteminis, konceptualus ir politinis kairiosios idėjos sąmoningas iškraipymas. Viešojoje erdvėje dominuojantys terminai „leftizmas“ ir „leftistai“ yra pateikiami kaip tiesioginiai istorinės kairės įpėdiniai. Visgi nuodugni materialistinė ir geopolitinė analizė atskleidžia diametraliai priešingą realybę: šiuolaikinis leftizmas yra ne klasikinio marksizmo-leninizmo tąsa, o nesutaikoma jo priešingybė, veikianti kaip stambiojo kapitalo ir Vakarų specialiųjų tarnybų sinergetinė „false flag“ (netikros vėliavos) operacija, skirta eliminuoti bet kokią realią ekonominę alternatyvą grobuoniškam kapitalizmui, monopolinei „laisvajai” rinkai, tarptautinių korporacijų diktato sistemai.

Klasikinis marksizmas prieš identiteto leftizmą

Norint suprasti takoskyrą tarp autentiškos kairės ir modernaus leftizmo, būtina sugrįžti prie esminių teorinių pamatų. Marksizmas-leninizmas savo esme yra materialistinė filosofija. Ji teigia, kad visuomenės bazę sudaro ekonominiai santykiai, o gamybos priemonių valdymo pobūdis užprogramuoja nelygybę, nesutaikomus prieštaravimus tarp parazitinio kapitalo ir jo išnaudojamos darbo klasės, kas neišvengiamai lemia klasių kovą.

Klasikinė kairė (Marksas, Leninas, Spalio revoliucija) teigia, kad istorijos variklis yra darbas ir proletariatas (darbininkų klasė). Revoliucijos tikslas – privačios nuosavybės ir gamybos priemonių suvalstybinimas, stambiojo kapitalo (buržuazijos) nuvertimas ir ekonominis turtų perdalinimas. Klasių kova pajungta vienam tikslui – išvaduoti darbą iš kapitalo priespaudos.

Šiuolaikinis leftizmas, iš jo atsiradęs judėjimas materializmą pakeitė idealizmu ir subjektyvumu. Pagrindiniu istorijos varikliu tapo nebe ekonominė klasė, o kultūrinė, rasinė ar lytinė tapatybė (identiteto politika). Užguitą darbininką leftistiniame diskurse pakeitė „marginalizuotos grupės“. Kovą dėl gamyklų kontrolės pakeitė kova dėl kalbos normų, įvardžių, reprezentacijos kine ir kultūrinių simbolių dekonstrukcijos.

Kaip savo veikaluose pažymi tokie autentiškos kairės mąstytojai kaip Sahra Wagenknecht, šiuolaikinis leftizmas atliko pavojingą manevrą – jis perkėlė konfliktą iš gamyklų ir bankų į universitetų auditorijas ir socialinių tinklų erdves. Šis lūžis nebuvo atsitiktinis evoliucijos žingsnis – tai buvo sąmoningas stambaus kapitalo vykdomas kairiosios idėjos kompromitavimas, dehumanizavimas ir diskreditavimas.

Istorija turi pakankamai identiškų buržuazijos klasės ir stambaus kapitalo nuolatinio puolimo prieš socializmą, marksizmą paralelių – nuo CŽV, MI6 operacijos „Gladio“ iki kultūrinio Šaltojo karo totalinio „atšaukimo” (cancel) programų.

Šaltojo karo metais Vakarų teroristinės specialiosios tarnybos suprato, kad tiesioginis, ginkluotas, kruvinas kairiųjų idėjų slopinimas ne visada yra efektyvus ir gali sukelti dar didesnį pasipriešinimą kapitalui, kapitalizmui ir galutinai palaidoti buržujų parazitinę sistemą.

Fizinis ir kultūrinis sabotažas

Po Antrojo pasaulinio karo JAV CŽV ir Didžiosios Britanijos MI6 Vakarų Europoje (ypač Italijoje) sukūrė slaptas „stay-behind“ armijas (Raudonąsias brigadas). Jos vykdė false flag teroro aktus, kaltę suversdamos komunistams, kad diskredituotų stiprėjančias marksistines partijas, kurios kėlė grėsmę vietiniam stambiajam kapitalui ir NATO teroristinei neokolonijinei architektūrai.

Lygiagrečiai buvo vykdomas kur kas subtilesnis ir jiezuitiškai klastingas procesas. CŽV per tokias struktūras kaip Kongresas už kultūros laisvę (angl. Congress for Cultural Freedom) slapta finansavo nekomunistinę kairę – antistalininę, postmodernistinę filosofiją, intelektualus ir menininkus. Tikslas buvo paprastas: pasiūlyti Vakarų jaunimui „saugią“, ekstravagantišką, saloninę kairiąją alternatyvą, kuri kritikuotų esamą sistemą, bet niekada nekeltų grėsmės kapitalizmo ekonominiam pamatui.

Šiuolaikinis leftizmas yra tiesioginis šio kultūrinio Šaltojo karo projektas, pasiekęs savo apogėjų. Tai ideologinė „Gladio“ versija, kai tikroji darbo išsivadavimo idėja kompromituojama ją pakeičiant agresyviu, visuomenę skaldančiu aktyvizmu.

Stambiojo kapitalo ir „Leftizmo“ simbiozė – Woke kapitalizmas ir ESG (reiškia Aplinkos apsaugą, Socialinę atsakomybę ir Valdyseną (angl. Environmental, Social, and Governance).

Didžiausias ir neginčijamas įrodymas, kad leftizmas yra stambiojo kapitalo, dešiniojo totalitarizmo atmaina, ideologinis instrumentas, yra faktas, jog didžiausios pasaulio korporacijos ir investiciniai fondai yra pagrindiniai šių idėjų rėmėjai. Marksizmas-leninizmas pagal savo apibrėžimą negali būti remiamas transnacionalinių korporacijų, imperializmo, stambaus kapitalo. Leftizmas gi yra transnacionalinių korporacijų ne tik remiamas, bet ir jėga primetamas per savo kišeninius žiniasklaidą, meną, kiną, politologiją, filosofiją, švietimo sistemą ir net korporacijų valdymo sistemas.

ESG ir finansinė inžinerija

Trilijonus dolerių valdantys fondai („BlackRock“, „Vanguard“, „State Street“) per ESG (Aplinkosaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos) reitingų sistemą atlieka globalią korporacijų dresūrą. Įmonės, norinčios gauti prieigą prie pigių kreditų ir investicijų, privalo savo veikloje diegti DEI (Įvairovės, lygybės ir įtraukties) programas, kvotas ir visais įmanomais būdais remti „progresyvias” leftistines kampanijas.

Kodėl stambusis kapitalas tai daro? Tai dūmų uždanga išnaudojimui.

Korporacija „Amazon“ gali nusidažyti savo logotipą vaivorykštės spalvomis ir finansuoti leftistinius judėjimus, kol tuo pat metu naudoja algoritmus, kad sektų ir gniuždytų bet kokius savo darbuotojų bandymus įkurti realią profsąjungą. Kultūrinis progresyvumas perperkamas kaip pigi indulgencija už ekonominį išnaudojimą.

Visuomenės fragmentavimas vyksta iki visų karo prieš visus būsenos, nuosekliai vykdoma socialinė atomizacija. Vieninga darbininkų klasė – nepriklausomai nuo jų rasės ar lyties – yra mirtinas pavojus stambiam kapitalui, parazitinei buržuazinei klasei, oligarchijai. Leftizmas, remdamasis sankirtų teorija (intersekcionalumu), suskaldo visuomenę į begalę konkuruojančių tarpusavyje subgrupių pagal jų tapatybes. Kai darbuotojai yra užimti tarpusavio rietenomis, kovomis dėl rasių (BLM) ar lyčių (LGBTQ+) privilegijų, jie nepajėgia susivienyti prieš tikrąjį išnaudotoją – stambųjį kapitalą.

Išvados

Leftizmas nėra kairysis judėjimas, jis neturi nieko bendro su socialiniu teisingumu, darbo klasės išsivadavimu iš parazitinio kapitalo priespaudos, yra kapitalistų klasės sąmoningai diegiama destruktyvi ideologija ir kol kas efektyviai išnaudojama kaip antitarybinis, antisocialistinis skydas kapitalo nusikalstamai hegemonijai išsaugoti.

Spalio revoliucija, nepaisant vėlesnių istorinių vertinimų ir jos transformacijų, savo ištakose ir visose praktinėse egzistencijos formose visada buvo radikalus materialus iššūkis stambiam, nacistiniam ir imperialistiniam kapitalui. Marksizmas-leninizmas siūlė alternatyvų visuomenės organizavimo modelį, grįstą klasine vienybe, lygybe ir gamybos santykių transformacija.

Šiuolaikinis leftizmas atlieka visiškai priešingą funkciją. Tai yra sisteminė kapitalizmo saugumo vožtuvo socialinė inžinerija. Jis leidžia jauniems, maištingiems žmonėms jaustis „revoliucionieriais“, kovojant su tradicinėmis vertybėmis, kalba ar paminklais, tačiau saugiai palieka visą galią tų pačių bankų ir korporacijų rankose. Tai stambaus kapitalo, totalitarinio kapitalizmo, laikinai atsisakiusio savo permanentinių nacizmo, fašizmo, rasinės diskriminacijos, false flag operacija par excellence, kurios metu bandoma nužudyti tikrąją kairę, jos rūbai buvo užvilkti kultūriniam monstrui, o valdymo pultas paliktas Volstrite.

Tikrasis klasių solidarumas šiandien reikalauja demontuoti šią leftistinių iliuzijų sistemą ir suvokti, kad kol kultūriniai karai liepsnoja žiniasklaidos antraštėse, stambusis kapitalas švenčia savo didžiausią pergalę – visišką ekonominės alternatyvos eliminavimą.

Leftizmas – nėra jokia kairė ideologija. Tai dešiniųjų, stambaus kapitalo dar viena apgaulė, kurios pagalba mirštantis kapitalizmas tikisi prailginti savo egzistenciją.

Jonas Kovalskis

Ankstesnis straipsnisKairiųjų forumai Pekine ir Atėnuose